Gedulo ir Vilties dienai: Pokalbis su tautinio atgimimo aktyviste, visuomeninke Marta Petrauskiene

 Klaipėdietė Marta Petrauskienė – moteris nugyvenusi gražų amžių, bet nežiūrėdama blogėjančios sveikatos, nenusėdi prie televizoriaus, jei atsiranda žmogus, kuris palydi ją į miesto kultūros renginius – jai tai didžiulis džiaugsmas. Miesto senoliai neužmiršta klubo „Klaipėda“ veiklos, edukacinių, pramoginių renginių, pažintinių ekskursijų, talkų, kai klubui vadovavo ponia Marta.

Lietuvos istoriją ji skaitė ne tik knygose, bet įvykai palietė ją asmeniškai. Dar būdama gimnazistė liko be tėvų šeimos paramos – juos ištrėmė ir dešimtį metų nuo jų neateidavo nė žinelės. Marta išvengė tremties laimingo atsitiktinumo dėka – kai vežė jos šeimą, mokėsi mieste toliau nuo tėviškės. Ambicinga, svajojanti aktore tapti mergina pažymėta tėvų tremties ženklu turėjo tapti tyli, bijanti atkreipti negerų akių dėmesį. Daugelį metų dirbo higienos ir sanitarijos srityje. Atkūrus nepriklausomybę, baigė kursus ir tapo viena iš pirmųjų tikybos mokytojų, mokytojavo Klaipėdos Saulėtekio progimnazijoje, amatų mokyklose.

Daug širdies įdėta į pagyvenusių žmonių klubo veiklą. Klubo bendruomenė kartu šventė šventes, organizavo pramogas, teikė tarpusavio paslaugas, mokėsi išgyventi, tausoti gamtą ir sveikatą, taupumo ir laisvalaikio nedykinėjant.

„Socialinių rašinių“ skaitytoja sutiko pasidalinti mintimis, kuo skiriasi šventė ir pramoga ir kodėl vieni šventiniai renginiai blyksteli ir užgęsta, o kitų laukiame, nesvarbu, kiek kartų būtume šventę.

Kuo skiriasi šventė ir pramoga?

Šventė – tai iškilmė, apeiga ir pramoga. Jos metu atsinaujina dvasia, gražiausiais žiedais sužydi žmonių bendrystė, pasitikriname ar teisingai gyvenome. Jei šventę tenka sutikti vienatvėje – gal būt per gyvenimą buvo padaryta kažkokių klaidų.
Pramoga,  skirta atsipalaiduoti, pailsėti, užmiršti rūpesčius, jaunimui pašėlioti. Tačiau reikėtų prisiminti, jog gyvenimas mėgsta harmoniją. Todėl sielai reikia patirti ir taurų Vėlinių liūdesį ir Gegužinių šėlsmą.

Viešose diskusijose išsakomos nuomonės, kad, laikui bėgant, tolsta istoriniai įvykiai ir jų paminėjimas darosi ne iš širdies išplaukiantis įprastas ritualas. O kaip manote jūs?

Tai, kas padarė didžiulį įspūdį ilgam įstringa į atmintį, paveikia jausmus, patekęs į šventę, kurią mėgai jaunystėje – pasijunti jaunesnis, guvesnis. Daug Velykų ir Kalėdų esu šventusi. Tačiau nepasakyčiau, kad man jau jų užtenka. Kasmet jų laukiu ir kiekvienais metais džiaugiuosi šiomis šventėmis. Tiesa, atsitinka, kad kažkokios šventės būna ilgokai užmirštamos. Tačiau atgaivinta tradicija atneša džiaugsmo. Nenorėčiau, kad pranyktų „Jūros šventė“, „Rugsėjo pirmoji,“ „Gedulo ir vilties diena“. Po ilgokos pertraukos atgaivinta graži šventė  „Žolinė“. Tik keista girdėti, kaip per ją ketino mus linksminti pramogų pasaulis: Televizija siūlė linksmų filmukų vaikams, nuotykinių filmų suaugusiesiems.

Artėja Baltijos kelio trisdešimtmetis. Mūsų kartai tai buvo iki sielos gelmių jaudinantis įvykis. Dabar užaugo karta, gimusi po šio įvykio. Jai reikėtų padėti pajusti, suvokti – kas tai buvo. Kiekvienai kartai reikia, kad krašto istorija pasibelstų į širdies duris, neleistų užmigti sąžinei.

Aš pasitikau Baltijos kelią su ašaromis ir su džiaugsmu. Į šį platų kelią atėjome baimių keliais, slapta liūdėdami dėl ištremtųjų ir kupina džiaugsmo širdimi, kad neužgeso tautos atmintis, kad galime pajusti vienybę. Ašarą spaudė, kad vėjyje plaikstėsi trispalvės.
Nežinojau, kaip nuvykti į Baltijos kelią. Išėjome su drauge ieškoti, kas galėtų pavežti. Mums nusišypsojo sėkmė – priėmė Klaipėdos aktoriai į savo automobilį. Su nuostabia draugija vykome iki Latvijos sienos. Ten apsikabinome su broliais latviais taip nuoširdžiai, kaip turbūt pasitinkama iš karo grįžusiuosius.

Karo istorijos klubai imituoja žymias kautynes, kad labiau būtų suvokta istorijos eilutė. Norėčiau po daugelio praėjusių metų vėl pamatyti automobilių kolonas, žmones su vėliavomis kelkraščiuose, vietą, kur susitiko dvi tautos sesės. Todėl aš manau, kad prasminga nueiti su jaunąja karta į jaudinančių prisiminimų vietas.

Gera būtų, kad nubudimą pajustų tie, kurie net vėliavos nebe sugeba išsikelti prie savo namų per šventes. Žodis moko – pavyzdys patraukia. Šventė, kurioje jaučiama tautos vienybė – geriausia krašto meilės pamoka. Tai, kad praeitą kursą būtina kartoti – pritars kiekvienas pedagogas.