Ukrainos realijos

 Gyvename tikrai keistais laikais.. Kaip žinote, organizuojame Gargžduose Liepos 2-ą dieną socialinę akciją, Ukrainai paremti Viskas būtų gražu ir miela, bet vyksta man nesuprantami dalykai.

Kartu su Lietuvos garbės konsulu Ukrainoje, Robertu Gabulu ieškojome galimybės per visas įmanomas, Klaipėdos krašte esančias įmones, kurios teikia pavėžėjimo arba autobusiukų nuomos paslaugas, kad prisidėtų pavežimu, didelės komandos reisu: Klaipėda - Gargždai - Klaipėda ir nepatikėsite - neatsirado.

Maža to, kad neatsirado net ir, įskaitant ir autobusų parkus, bet vietoj palaikymo ir išeičių sprendimo ne iš vienos minėtos įmonės, sulaukiau grubaus arba pašiurpti verčiančio atsakymo, dėl vieno iš jų yra kreiptąsi net į teisėtvarką.

Kas darosi? Ar tikrai nusibodo, pavargom, nebeįdomu, o gal, kad lietuviai pabustų vėl reikia kraupių įvykių? Tokių, kokie buvo Mariupolyje, Bučoje ir kitur?

Ar mes galvojame, kad esame nemirtingi, amžini ir karas mums negresia? Ar tikrai mes esame tokie, kuriems iš tiesų svetimas skausmas tik savęs parodymas, bet ne išbuvimas su tais, kuriems skauda? Jei aš atsuku nugarą kitam, kai jam skauda, kuom aš skiriuosi nuo putino? Smurto ir žudymo formos yra ne tik karas, moralinis, emocinis ir kitoks smurtas irgi yra karas.

Noriu tikėti, kad taika nugalės ir vienąkart išmoksime būti žmonėmis.