Istorijos išgirstos plaukiant laivu: Upėtakis

Nomeda vis rečiau palieka savo sodybą. Judraus miesto ji nemėgsta. Kol nepersikraustė gyventi į sodybą jausdavo, kad daugiabutyje, jo kieme, miesto gatvėse, kuriomis ji vaikščiojo jai trūksta gamtos. Todėl užrišdavo savo šuniui Džepsiui puošnesnį dirželį ir jiedu iškeliaudavo, kur nors paklajoti, žinoma, jei tame kur nors nebuvo užrašo ar ženklo, kad ten būti su šunimis draudžiama. Sodyboje galima buvo tik praverti langą ir gamta pati veržėsi į vidų. Tai kam autis spaudžiančius ir kojas trinančius batus, likti be virtų pietų ir vidurdienio miego.

Kartais ji pasiimdavo senas nuotraukas, žiūrinėdavo jas, prisimindavo, kur keliauta, kas matyta. Bet visa tai buvo taip seniai. Nomeda negalėtų suskaičiuoti, ekskursijų, kuriomis baudė save už vienišais vakarais ar prieš šventes atsirandantį ilgesį – neaiškų, bet įkyrų lyg sąnarių maudimas. Ekskursijose žvaliai su ja kalbėdavo kitos ekskursantės (juk daugiausiai būna energingos keliautojos moterys). Ji įtardavo, kad jos taip pat baudžia save.

Kažkodėl jai kuri nors iš pažįstamų pasiūlydavo pabėgti iš įprastos buities į Neringą. Ji darė viską, kas dera kurorte: anksti ryte pasisveikindavo su jūra, nebijojo net vėsoko vandens. Paskui dar neprisigrūdusioje kitų poilsiautojų kavinėje užsisakydavo puodelį kavos.

Lėtai taip, kaip vaikšto tik poilsiautojai pereidavo pagrindinę gatvę, pavaikščiodavo pamariu. Ji gėrėjosi grožiu, dėl kurio buvo atvykusi, bet kažko trūko, gal todėl, kad net oras buvo kupinas kažko netikėto laukimo.

Po to parėjusi persirengdavo spalvinga, keisčiausio stiliaus kurortine apranga ir lėtai eidavo pietauti. Po pietų ilgos valandos pajūryje, o grįžtant iš pajūrio – suvokimas- tai ko trūksta ištiks ne šiandien. Po kažkiek laiko tekdavo sau pasakyti – „ ne šią vasarą“

Paskui atsirado pluoštelis nuotraukų „iš to rudens“ Ach, kaip greitai nutolo tas ruduo. Ji dėkinga likimui, jog tas ruduo buvo. Nepyksta Monika, kad jai tiek daug metų skirta rudenį prisiminti vienai, stebint žvakelės liepsną besiplaikstančią vėjyje Nidos kapinėse. Laukti Vėlinių, ji manė, kad neprotinga – gali užklupti audra, neplaukti keltas ir labai jau anksti temsta.

Prieš pat savo vardines ji tvarkė spintas, šveitė beveik nenaudojamus stalo įrankius, blizgino taures. Ir staiga galvoje sukrebždėjo mintis, kurią ji vijo tolyn. Bet toji ragino ją įsidrąsinti ir pasiryžti atšvęsti vardines taip, kaip jos amžiaus moterys jau nešvenčia. Internetu Nomeda nusipirko bilietą į laivą, gražiu pavadinimu Forelle. Toji forelle – tai upėtakis, šimtus kartų ji tokią žuvį kepė troškino, farširavo. Tačiau forelle priminė šaltinio čiurlenimą, saulėtą dieną prie sraunios upės, grakščiai nardančias žuvis.

Lipdama į laivą Nomeda pajuto, kad trūksta ištiestos rankos, kuri būtų ištiesta jai padėti. Salone ji pasirinko vietą, kur neužpučia vėjas. Šiaip ar taip tai buvo jos vardadienis, o koks vardadienis be puodelio kavos ir kokio nors saldumyno.

Ji pastebėjo, kad salono žmonės pasikelia iš savo vietų, pradingsta ir grįžta saldumynais nešini. Ji pasekė didelę šeimą su keturiais, išpuoštais vaikais, nusileido metaliniais laiptais žemyn ( kaži kaip vadinasi laivo laiptai?) ir pateko į barą. Kavos aromatas užhipnotizavo ją. Saldumyno nereikėjo.

Tikras malonumas žvelgti į marias, tolstančias ir artėjančias kopas pro nedidelius langus, lyg matytum ne tikrą gamtą, bet skaidres. Aplinkui viskas pernelyg ramu ir gražu, kad atrodytų tikra. Lėtai praplaukiantys vaizdai nutolina nuolat skubėti verčiančią kasdienybę. Tikriausiai ten, kur jos kelionė artėja ir kur nevystama nei laivais, nei kitomis žemiškomis priemonėmis ji jausis panašai.

Aplinka egzistuos sau, o ji sau. Ramybę teiks tai, kad nieko nereiks griebti iš aplinkos, nes nebereikės stengtis išlikti.

Nomeda užsisakė dar puodelį kavos. Malonu buvo gėrėtis maltų kavos pupelių aromatu, jausti, jog net mintys aptingo ir, kad nereikia dairytis pro langą ir rūpintis, jog nepravažiotum savo stotelės. Tai buvo panašu į giedrą sapną. Ilsėjosi visos, visutėlės ląstelės.

Kai puodelyje neliko kavos Nomeda pakilo į denį. Gaivus vidurvasario vėjas buvo draugiškas ir gaivus. Ji fotografavo išmaniuoju telefonu viską, ką matė aplink: tingų kamuolinį debesį, meldus marių pakrantėje, saulės žybsnių šokį ant vandens, plaukiojančias antis, kopų grandines. Žiemos vakarais ji pasitaisys kavos, atsivers telefono galeriją ir į jos mėgstamą, šilčiausią kambarį pasisvečiuoti ateis vasara per patį viduržiemį. Gal net blykstelės mintis – tuoj pasigirs durų skambutis…