Koks aš esu be grimo?

 Pirmiausia turime pažvelgti į savo širdį. Labai atvirai pasikalbėti su savimi. Šis nelengvas laikas yra puiki galimybė peržvelgti savo nueitą kelią ir susidėlioti vertybes. Po karantino bus labai svarbu, kokiais tapsime po jo. Mąstymas turėtų būti nukreiptas kita linkme, turėtume svarstyti ne apie tai, ko norėtume iš pasaulio, bet pirmiausia gražu būtų prisiminti, ką aš jam galėsiu duoti.

Šis laikas – priverstinio dykinėjimo valandos – tai širdies transformacijos metas, kai labiau reikalingu tampa ne egoisto „aš“ ir ne mano poreikiai , o mes, aplinka, kurioje gyvename, galbūt parapijos bendruomenė, kaimynai. Iki karantino mes gyvenome, kaip profesionalūs gyvenimo aktoriai, kai labai svarbu buvo antraštės, titulai, pareigybės, demonstruojama gerovė, lentelės prie kabinetų su skambesne pareigybe.

Vaidinome šiame pseudo teatre labai tikroviškai, dabar, kai tenka nusiplauti grimą pasirodo, kokie mes esame iš tikro. Bet dar svarbiau, tampa tai, kokie mes būsime nusiėmę apsaugines kaukes. Ar nusiimsime tik jas ar pašalinsime kai ką mums tuštybės įpirštą daugiau. Pamėgome skirstyti žmones pagal pareigas, turimą prabangą, turtą. Virusas parodė, kaip tai reliatyvu ir priminė, kad namie, pakabinę darbo rūbus į spintą liekame tik žmonėmis.