Praskridęs angelas

 Važiavau aplankyti senelio į kaimo sodybą. Jis šios savaitės pradžioje keletą kartų skambino ir prašė savaitgalį, kur nors nuvežti, kaip jis pats apibūdino, „iš nelaisvės namų“, bet savaitės viduryje skambučiai liovėsi. Nutariau nuvykti autobusu, pasižiūrėti, ar viskas tvarkoje. Nerimavau, bet tik susitikęs su seneliu sužinojau, kad kažkas įvyko, kas ėmė tirpdyti leduką senelio širdyje.

Senelio paveldėtą tetulės Martos sodybos kaime šeima nutarė neparduoti. Nusprendė, kad bus kur vasaroti. Kaimiško namo liko tik kevalas, o visą vidų įrengė miestietiškai. Seneliui Jonui turėjo būti patogu: gamta už lango ir vos atvėrus duris, jaunystės prisiminimai, daržas pasikapstymui,  pora raibų vištų, šuo, kad nebūtų nuobodu, šiltas vanduo, indaplovė, skalbykle.

Tačiau senelis kaime pajuto, kad jam trūksta laukymės, kur galėtų išsivesti palakstyti šunį. Jiedu apleistame miesto parko kampelyje pasijusdavo laisvi. Vakarais jis nusivesdavo savo Dodį ( vardą sugalvojo anūkai) į jų abiejų mėgstamą vietą. Protingas nebejaunas šunelis lakstydavo, bet nuo šeimininko daug nenutoldavo. Smagu seneliui Jonui buvo mėtyti Dodžiui kamuoliuką. Šuva šuoliais lėkdavo jo atnešti.

Kaime nebuvo laukymės be šeimininko, be elektrinio piemens aptvėrimo ar kitų ženklų, kad esi nepageidaujamas. Sodybos kaimo gatvelėse rikiavosi gražia eilute, tarp jų keliukas, pakraštyje driekėsi ganyklos ir apsėti laukai, su neplačiais žvyruotais keliukais. Šunų vedžioti po kaimą nebuvo įpročio. Tiesa, vienas kitas naujakurys pažeisdavo nerašytą taisyklę, kad šuo turi nugyventi kieme pririštas prie būdos. Po šunų pavedžiojimo kildavo ginčai, dėl to, kieno šuo pridergė. Kapinių augalus – gedulingas tujas lyg vaikus mylinti kaimynė Aniceta, pastebėjusi nugeltusią šakelę, visais prakeiksmais keikė naujakurius – šunų vedžiotojus.

Būta ir rimtesnių ginčų ir drastiškų veiksmų. Sodyba kelis metus stovėjo tuščia, tetulę slaugė Jono anūkė, mano pusseserė, mieste. Kaimas skverbėsi į sodybą: kažkas žolę triušiams nupjaudavo, kažkas pora vagų savo arimą paplatindavo, vaikams trešnės atrodė saldesnės negu namie. Petras gerokai pražilęs viengungis su arklio pavalkais gaudavo nuo mamytės lupti už per stiprių, jos nuomone, skysčių gėrimą. Apleistos sodybos malkinė tarnavo vargšui užuovėja, slepiančia nuo ugdytojos akies.

Kai atsirado šeimininkas, visiems darėsi pikta. Ir taip pikta, kad nesuvaldė noro išrauti ir upelin sumesti riboženklių. Bendruomenės vadovės lakstė po kaimą kviesdavo į bendrus susiėjimus. Jonas tų susiėjimų nenorėjo. Jei kasdien nėra labos dienos palinkėjimo, koks gali būti susiėjimas.

Kartą Jonas peržengė svetimos sodybos ribas. Žiūrėdamas televizorių, užuodė dūmų kvapą. Išbėgo į kiemą, aplėkė visą savo sodybą – niekas nedegė. Pasižvalgė aplink – pastebėjo, kad dūmų tumulai virto iš „mamytės“ vasarinės viralinės. Jonas tekinas nuskuodė į tą sodybą. Mamytę rado gyvą ir sveiką, ji viralinėje degino šiukšles. Kai jis paaiškino, dėl ko atbėgęs, kaimynė net susigraudino. Nežinia kodėl užsikirsdama ištarė:

Ačiū,- paskui tvirtesniu balsu pridūrė,- Aš vakarais žiūriu į tamstos langus. Kai labai anksti užsidega šviesa galvoju, ar neatsitiko kas, ar nesusirgai.

Dabar jau jis pasakė jai – ačiū. Jo pagalbos nereikėjo, todėl ir ilgų kalbų negalėjo būti. Atsisveikino kaimynai. Jonas ,pasišviesdamas prožektoriumi, žingsniavo namo.

Eiti neskubėjo. Tamsus, anksti užmiegantis, svetimas kaimas vakarais jam atrodė nejaukus. Bet tą vakarą jis pajuto, tarsi per kaimą būtų perskridęs angelas. Juk tame, rodos, aklame kaime bent viena moteriškė jį mato ir juo rūpinasi.  Rytoj jis jai palinkės labo ryto.