KEISTAS JAUSMAS

 Labai keistas jausmas, kai, ilgą laiką nekontaktavęs su žurnalistais vėl teko su jais susitikti. Viskas pasaulyje keičiasi mados, tolerancija, technologijos, miestų architektūra, net klimatas.

Tik nesikeičia viešųjų diskusijų mėgėjų Lietuvoje raiškos būdai. Švaistoma energija, ten, kur jos nereikia. Neužčiuopiamos aktualiausios temos, keliamas informacinis triukšmas ir tik triukšmas...

Ką darysi, kad erudicija mūsuose reta viešnia. Paprastas komentaras, apie tai, kodėl pasirodžiau SAM spaudos konferencijoje, tampa tikra panacėja, tiems, kurie karštligiškai ieško temų ir bando į topus iškelti kažką, nesigilindami, ar yra loginio pagrindo.

Techninis transliacijos nesklandumas, aprašomas tarsi skaitomiausia paros žinia. Nežinau, kokį gyvenimo modelį man pasiūlytų tie kažkodėl man pernelyg dėmesingi asmenys ir jų palaikytojai.

Na, temos pasirinkimas, manau, viską pasako. Bet visuomenei labiau į naudą išeitų, jei į diskusijų topus patektų ne kažkokios nemotyvuotos, argumentais nepagrįstos pasirinkto ramiai sau gyvenančio žmogaus medžioklės aidai, o rimti pokalbiai apie tai, kas per amžius buvo būdinga mūsų tautai, kokiais tampame ir kaip pasirodome surežisuotuose viešuose spektakliuose.

Diskusijose vertėtų pasvarstyti, kad dera gyventi atviromis akimis, pažinti žmogų, kuris atsiduria šalia, neužmiršti, kaip pagerbti aukų atminimą, gerbti save ir kitus, pagaliau, savo ir kitų labui tinkamai dėvėtume medicinines kaukes ir padėtume suvaldyti pandemiją, kuri sekina mus ir fiziškai ir dvasiškai, ir ekonomiškai.

Norėčiau matyti aplink daugiau humanizmo, kad dažniau stabtelėtumėme prie ieškančio pagalbos, nesivaikytume populiarumo, ieškodami adatos šieno kupetoje. Vertybinis topas blanksta ir tampa nė su žiburiu nematomas ,kai viską užgožia riksmai ir nesibaigiantis, nevaldomas noras kąst.