LIETUVA

 Mes visi – Lietuvos vaikai. Lietuva – tai šalis, kuri mus liūliavo, augino, brandino. Dėl jos mūsų protėviai aukojo savo gyvybę. Čia mes visi užaugome. Mūsų mažai. Todėl nereikėtų vieniems nuo kitų nusigręžti. Užuot kažką trėmę į atskirtį, turėtume padėti surasti kiekvienam savo begalybę.

Juk dėl šių laikų šalies problemų kalta ne pati Lietuva, ji nuo seno garsėjo geraširdiškumu, atjauta, krikščioniška morale. Dvidešimt pirmasis amžius atnešė daugybę pokyčių, po kuriuos nardome, lyg iš sukriošusio laivo iškritę į šaltą vandenį: vieni, plaukia, kiti nemoka plaukti, tretiems šalta. Visa ta žmonių kirbinė chaotiškai, trukdydami vieni kitiems, bando išsikapstyti.

Manau, kad tai – laikina. Išmintis apšvies mūsų protus, suvoksime, kad joks pripažinimas, joks autoritetas nesukuriamas ir neišsaugomas, ignoruojant vidinę kultūrą, pasitelkus patyčias, kito žmogaus žeminimą.

Linkiu visiems, neabejingiems per amžių amžius išpuoselėtoms mūsų tautos vertybėms, mylėti vienas kitą ta viltinga meile ir branginti mūsų Lietuvą. Tegu egoizmas nesukausto ledu mūsų sielų. Tai sunkus kelias, reikalaujantis milžiniško perlipimo per save, per tokias ydas, kaip pavydas, pikta valia, tuštybė. Bet tai – išganingas kelias. Tik tokiu principu vadovaudamiesi galime būti verti vadintis tikrai mylinčiais žmonėmis, kurie dalijasi meile, nepaisant nieko.

Todėl turiu prisipažinti, kad mano pirmoji žmona – Lietuva, o bet kuriai moteriai, esant sudėtingoms sąlygoms, matyt, ištarčiau:

-Tu, mieloji, tik antra. Jei mane pašauks pirmoji žmona – Lietuva, deja, brangioji, turėsiu Tave vardan jos palikti.