Karo akivaizdoje vyksta patyčios?

 Išgyvename karo Ukrainoje 11 dieną. Kasdien įgauname naujos patirties. Lietuvoje sparčiai renkama labdara ukrainiečiams paremti, kviečiami savanoriai ir atrodytų, kad šios nelaimės dėka - esame kaip niekada vieningi, sąžiningi, atjautūs, bet ar tikrai?


Raudonasis kryžius nuo karo pradžios aktyviai įsijungė į savanorių paieškas, humanitarinės pagalbos rinkimą, savanorių mokymus. Lietuvoje, pagauti emocijų registravosi savanoriauti šimtais. Šiai dienai savanorių yra pakankamai, vyksta mokymai, lietuviai, kaip niekada iki šiol labai aktyvūs. Praėję mokymus, užpildę grafikus dėl savanorystės laiko savame mieste, sužino, kad, mokėdami lietuvių kalbą, yra netinkami, nes privalu labai gerai mokėti rusų ir ukrainiečių kalbas.


Kyla klausimai: kam tada kviesti lietuvius, talkininkauti Lietuvoje, o skelbime nenurodyti, kad reikalingi tik tie, kurie gerai kalba minėtomis kalbomis? Ką jie turėtų kalbinti keliomis kalbomis, ruošdami paketus, pakraudami krovinius, atlikdami fizinius darbus. Kiek mūsų šalyje yra tų, kurie kalba Ukrainietiškai? Jei jau reikia - visai brigadai pakanka vieno vertėjo. Nurodant reikalavimus kalbėti visomis trimis kalbomis, atsiranda nemotyvuota labai didelė atranka.


Grėsmių akivaizdoje norisi ne tik emocinės empatijos, kuri dažniausia baigiasi, kai grėsmės dingsta, bet ir sąžiningumo prieš tą, kuris nori teikti pagalbą bei supratingumo, organizuojant darbą, nes kitu atvejų vargu vau ar sulauksite pagalbos, ištikus dar vienai krizei ar kai organizatoriai suvoks, kokių gebėjimų, kokiems darbams reikia. Taigi, žodžiai kviečia, žodžiai atstumia.




Komentarai

Populiarūs įrašai