Ar pameni tą nuostabų vidurvasario vakarą?

 Ar pameni tą nuostabų vidurvasario vakarą?

Jo niekada nepamiršiu. Tu atėjai iš niekur ir mudu atpažinome vienas kitą. Svajonės, sapnai tapo tikrove.

Nuo to vakaro aš kas rytą, pasitikdamas kiekvieną naują dieną, pirmiausia žaviuosi tavo meile, nes tik tu viena gebi taip mylėti. Tu mano ryto muzika. Taip jautriai ir švelniai neši mūsų meilę, o jei užklumpa kada darganos ar gruodas - tikiu tik mudviejų dvi širdys, kurios girdo viena kitą kerinčia aistra, išsaugos mūsų nepaprastą laimę.

Kasdien aš pasilenkiu prie tavęs dar miegančios, kad pasisemčiau to grožio ir kilnumo, tikrumo ir prasmės, kad galėčiau taip, kaip tu mylėti, kad galėčiau iš tavęs mokytis žmogiškumo.

Ir dabar kas rytą, kas dieną, kas naktį aš tau skiriu gražiausias eiles ir dar neparašytas būsimas dainas už dovanotus sparnus meilei, kad laikai taip saugiai ir tvirtai savam glėbyje. Mano meilės angele, aš meldžiu dangaus, kad tai tęstųsi, tol kol plaks mano širdis. Kol regės mano akys tavo šviesą, o širdyje bus ramu, kad turiu tave, taip jautriai švelnumu apglėbusią mano sielą.