Būti žurnalistu

 Pradėjus veikti žiniasklaidoje supratau, kad: Trokštu rašyti apie viską, kas degina širdį, kas kutena jausmus ir kas man atrodo aktualu. Mano, kaip žurnalisto praktika parodė, kad kasdien galime sutikti daug paprastų, bet labai išmintingų asmenybių, kurių mes dažniausiai nematome, negirdime, nenorime pastebėti, nes jie nėra žvaigždės.

Žurnalistika man - turėti jautrią širdį. Taip pat, kaip darnioje šeimoje būtina norėti girdėti ir išklausyti kitą asmenį, konfliktuojančias puses.

Būti arti žmogaus ir su žmonėmis, sugebėti ieškoti ir rasti istorijų, kuriuos būtų kaip žiburys ieškančiam savo gyvenimo kelio. Ne skandalai, ne pigios antraštės ar pigus populiarumas kaip žurnalistui, o jautri, mylinti ir atsidavusi žurnalistikai širdis gali atkreipti dėmesį į šiandienos žmogaus poreikius. Žmogus išsiilgęs tikrumo, pasiklydęs tarp amžinųjų, rinkos, globalizmo atneštų vertybių, todėl būtina keistis tiek pačiam žurnalistui, tiek skaitytojui.

Kūryba, kaip ir muzika, manau, turi būti išjausta, išnešiota, išpuoselėta jausmų lopšyje.

Jei manęs paklaustų, kada aš rašau, atsakyčiau: tada, kai skauda. Kai neskauda, aš gyvenu ir saulę po kojomis ridinėju...