„Istorijos, išgirstos, keliaujant autobusu“: BASAKOJĖ

 Moteriškė jau kelinta naktis vis sapnuoja tą patį sapną: saulės nutvieksta pieva, mirguliuojanti pienių žiburėliais, takeliu iš tolumos atbėga basakojė nematyta mergaitė: Močiute, aš atskubu pas tave, – sukrykščia ji.

Moteris tiesia rankas, kad galėtų apkabinti tą nuostabų kūdikį… Bet vaizdas pranyksta.

Gal tas sapnas ne šiaip sau?- ima mąstyti ji. Gal ką negera pranašauja? Bet kaip tai sužinoti? Ji nebuvo prietaringa, nepažinojo būrėjų ar gebančiųjų spėti ateitį. Todėl liovėsi spėliojusi ir pasinėrė į kasdienius darbus.

Kartą ją betvarkančią artimųjų kapus užklumpa lietus. Nenorėdama peršlapti moteris bėga autobuso stotelės link. Bet kažkaip sumaišo keliukus ir atsiduria prie kapinių koplytėlės.

Ji nutaria koplytėlėje palūkėti, kol praeis lietus. Ten dega daugybė plonyčių žvakių, skleisdamos savitą kvapą. Langų vitražas teikė iškilmingumo. Lyg kontrastas vitražui, jo spalvoms ir pro jį sklindančiai šviesai atrodo valytoja, su jūreiviška šluota plaunanti grindis. Ji piktu žvilgsniu perveria moteriškę.

– Laba diena, pasisveikina toji. Ketinu išvykti gyventi kitur. Prieš išvykdama, norėjau sutvarkyti kapelius. Tarsi atsisveikinti su tais, kurie ilsisi. Nežinia, kaip dažnai begalėsiu lankyti. Užklupo lietus ir pati nežinau, kaip patekau čia. Ar galiu pabūti, kol lietus liausis? – bando savo paaiškinimu sušvelninti valytojos rūstybę.

– Jei namas senas, apsiklausinėk, kas jame gyveno, kokių likimų būta.

– Klausinėjau. Name gyveno didelė draugiška šeima. Tik mane neramina vis besikartojantis sapnas.

– Ar seniai?

– Ne, tik, kai prasidėjo persikraustymo rūpesčiai.

Valytoja atremia šluotą į sieną. Nueina prie šalia durų stovinčios spintelės, ima raustis po lentynas, randa buteliuką su milteliais.

– Paimk miltelius, įberk į krosnį naujajame name.

Lietus praeina, ji išeina iš koplyčios. Įlipusi į autobusą pajunta nuovargį , įsikibusi į kažkokį kabantį diržą, stumdoma kitų keleivių trokšte trokšta, kuo greičiau patekti į namus. Namuose jos laukia sūnus.

– Jau pastatėme naują krosnį mūsų būsimajame name, – džiugina jis ją, – važiuojame pažiūrėti ir naujas gėlynas puikiai atrodo kieme..

Ji nenorėtų niekur važiuoti, bet sūnus kupinas entuziazmo. Todėl ir sutinka.

Jie važiuoja kokią valandą. Jai ima mausti nugarą. Bet štai pagaliau ir sodyba. Jai patinka namukas iš baltų plytų. Atrodo švarutis, jaukus. Jie užkuria krosnį. Iš kamino rūksta dūmai. Šviesioje virtuvėje pro krosnies durelių stiklą matyti liepsnų žaismas. Staiga ji prisimena miltelius. Atveria dureles ir juos sukrato. Žalia liepsna plyksteli ir nurimsta. Moteris pakalba su vyrais remontuojančiais namą, pamąsto, kokias gėles dės ant palangių, liepia vyrams sutvarkyti prieangio laiptus, kai nusibosta vadovauti primena sūnui, kad metas važiuoti.

Automobilyje užsnūsta ir vėl sapnuoja pievą, takelį ir jos link atbėgančią mergaitę.

– Močiute, aš nebegalėsiu ateiti,- liūdnai ištaria basakojė ir išnyksta pilkame rūke.

– Nespėjau nė vardo paklausti,- su apmaudu pamano moteris ir nubunda. Nubudusi visa savo esybe pajunta – sapnas nebesikartos ir kažkodėl pajunta liūdesį.

Po kelių minučių suskamba telefonas. Skambina marti. Ji praneša, kad atsitiko nelaimė, ji pargriuvo, rodos nesmarkiai susižeidė, bet mergytės, kuri turėjo ateiti į pasaulį ir apie kurią močiutė dar nežinojo- nebebus.