Muzikos mozaika

 Kiekvienam žmogui pasaulis atsiskleidžia vis kitaip: visi jį pažįstame, matuodami savo akipločiu. Kasdien, išeidamas iš savo kaimo sodybos pasitikti naujos dienos, apakintas pievose mirguliuojančių auksinių pienių kibirkštėlių, jausdamas žydinčių ievų skleidžiamą pavasarinį nerimą, praeidamas pro pražydusią alyvą, panerdamas kojų pėdas į prieš Jonines suvešėjusius žolynus, tarsi girdžiu žiedų, rasos lašų, vėjo šnaresių muziką. Muzika - svarbiausias dalykas mano pasaulyje. 

Ji – įnoringa gražuolė, valdovė, kviečianti, viliojanti laimės pažadais ir vėl lengvais žingsneliais nulekianti tolyn. Atlaidžia šypsena palydžiu sprunkančią išdykėlę, nes žinau - ji sugrįš. Negali nesugrįžti. Per ilgai būta kartu.

Jai, koketei, nuojauta pašnibžda, kaip aš ja žaviuosi. Nujaučiu, kad jai smagu būti šalia. Muzika – mano gyvenimo aistra, jausmų išraiška, meilės simfonija. Ji – mano kalba, mano oras, be kurio negaliu būti laimingas. Muzika man – erotika, kuri uždega jausmus. Ji – mano gyvenimo meilė, atrastas perlas, giliai įsirėžęs į mano širdį. Muzika man – kvapniausias lelijos žiedas. 

Muzika – tikrasis mano veidas. Tik joje aš esu aš. Tik muzikoje mano jausmai ir aš tampame nuogi. Man labai svarbūs dainos ir muzikos pirmieji akordai, kurie arba uždega ir nukelia į tolimas erdves, arba žudo ir meta į pragaro kančias. Negaliu pakęsti nekokybiško garso, netikslaus teksto, negaliu klausyti ar dainuoti dainos, kurioje nėra jausmo.