Naktės romantika

 Už lango kylanti audra primena jausmą, kuris jungė mus. Jame tiek daug aistros, ilgesio ir tikėjimo tavimi. Tikėjimo, kad ši meilė dar turi vilties, kuri nemiršta, kuriai dar lemta ne rusenti, o degti. Tavo plaukuose žydėjo gėlės, kai nerūpestingai žingsniuodavai pajūrio takais.

Tavo lūpose dvelkė vasaros dangus ir gamta, kupina medaus ir ilgesio naktų. Tik tada, kai apkabindavai tu mane, tas pilkas ir niūrus mano pasaulis, suskilęs į daugybę šukių, sulipdydavo jas - mūsų maža tikrovė, kurioje tik aš, tu ir mūsų meilė.

Šiandien aš vėl, kaip ir tąsyk, žvelgiu į nakties dangų, pilną ryškiausių žvaigždžių, kurias mėgai iki paryčių stebėti drauge ir padėjusi savo galvą man ant krūtinės, jausdavaisi laiminga.

Jos ir vėl, kaip ir tas mėnuo ieško tavęs, o širdis širdies, to mūsų pasaulio, kuriame tik aš ir tu buvome tokie maži ir tokie vienas kitam reikalingi.

O šiandien vėlei lyja lietus ir leidžiasi saulė, aušta rytas ir užmiega diena. Tik bejausmė audra kupina ilgesingo ir stipraus lietaus primena man tave.