O, kas yra meilė tau?

 Meilė gali būti graži, įkvepianti, negailestinga, maloninga, pasiaukojanti, nesuprantama, žudanti, nuostabi, kaip gėlės žiedas, bet ji yra, be jos gyvenimas blankus, tik ji parodo, koks nuostabus mūsų pasaulis ir gali skaudžiai nubausti, tuos, kurie jos atsižada, nebrangina, paverčia pramoga. Meilę reikia puoselėti savo sieloje, net nelaiminga meilė tai likimo pamoka, kuri lieka graži prisiminimuose.

Kiekvienas patiriame meilės ilgesį, bet tauri meilė aplanko retai. Labai dažnai mes ją nuvejame, išgąsdiname savo praktiškumu, priverčiame stovėti kitų vertybių eilėje tol, kol ji mus palieka. Tada apmiršta siela.

Tikrumo ir sielos atgaivos paieškos ir tas stabtelėjimo romantiškam polėkiui momentas aktualus, manau, visiems. Tad kviečiu įsitaisyti patogiai, galbūt jaukų vakarą ar ankstyvą rytą, pasiimti puodelį skanios arbatos ar kavos ir, skaitant mano „Laiškus meilei“, pasikviesti į namus gražiausius prisiminimus, gyvenimo pavasario dvelksmą, paklausyti, ką kužda jūsų siela.

Nes žmogus be prisiminimų, svajonių, nejaučiantis dėkingumo už dovanotas laimės akimirkas – lyg robotas. Pabandykime reflektuodami klausytis ir girdėti savo brangaus žmogaus žodžius, sielos kalbą, suvokti lūkesčius. Juk iš mažų, bet labai reikšmingų detalių susideda gražiausias jausmų paveikslas. Nepamirškime tų akimirkų, kurios tapo brangiais prisiminimais. Nebijokime mylėti, būti atidūs, nedalinkime savo gerumo šykščiomis porcijomis. Būkime tais mažais vaikais, kurie myli iš širdies, ir norėtų širdyje sutalpinti visą pasaulį.