Sustokime.

 Gyvename labai jautriais laikais dabarties tikrovėje: nelegalūs migrantai, kurių nustatoma kasdien, prasidėjusi ketvirtoji viruso banga, nesantaika tarp šalių, auganti depresijos ir emocinių problemų stichija neleidžia šiandien įkvėpti oro pilna krūtine.

Kasdien gyvename kone karo fronte, kuriame tampa neaišku kas ir kaip, dėl ko. Įtampą kelia ir pabaigos link einanti vasara po kurios nežinia kas mūsų laukia:

Ar moksleiviai galės grįžti į mokyklas ir pilnavertiškai mokytis, ar kultūros žmonės ir toliau galės dirbti tai, ką geriausiai išmano, ar sveikatos sistema atlaikys naujus susirgimų krūvius, apie kurių augimą ir vėlei augančias grėsmes girdime kasdien, ar neteks dar labiau veržtis diržų ir uždaryti verslų ir ar žmonės turės darbą ir galės išgyventi, išmaitinti šeimas?

Nemažesnį nerimą kelia ir gamtos keliamos negandos, mat, dėl ilgalaikės sausros, kuri nežinia kiek dar tęsis, realu, kad galime turėti ir maisto stygių, o ypatingai neramu, ar nepritrūksime kasdienės duonos.

Žinoma, galbūt ir nereikia dramatizuoti labai šios situacijos, ir visko spalvinti tik juodai, bet kiekvienas iš mūsų esame TIKRAI ATSAKINGI už viską kas vyksta ir ten kur mūsų ASMENINIS indėlis į bendrąjį gėrį yra SVARBUS ir labai individualus – turime ir privalome prisidėti.

Mokiniai nori pilnavertiško mokymosi, o, mes galų gale išbristi, išsivaduoti iš viruso klampynės, kad galėtume ir taip neramiame pasaulyje, gyventi ramiau ir sveikiau.

Saugokime vienas kitą, laikykimės neignoruokime viruso valdymo priemonių, kad ir kaip sunku ir esame pavargę prisiminkime, kad mūsų dabarties veiksmai ir sprendimai, kaip veidrodis atsispindės rudens realybėje.

O, vis tik nesinorėtų, jog rudens romantiką ir medžių spalvų žaismas būtų tik mūsų išmaniųjų įrenginių ekrane, be galimybės tuo žavėtis gyvai.