Istorijos išgirstos keliaujant autobusu: Deivės Mildos paviliotas

Vaikščiodamas su savo šunimi gerokai nutolau nuo namų, pamiškės sodyboje. Šuo mėgo tokius pasivaikščiojimus, elgėsi solidžiai, nesiveržė ištrūkti, net pamatęs katę išlikdavo ramus. Dėl to labai stipriai nebuvau įsikibęs į jo pavadėlį. Staiga jis trūktelėjo pavadį, negalėjau šuns sulaikyti ir nulėkė lyg pačios Žvorūnos pašauktas. Tai buvo skalikų veislės didokas šuo, kuris neturėjo laigyti laisvai. Todėl bėgau paskui jį, kiek leido jėgos. Reikėjo sučiupti nenaudėlį, kol neįsivėlė į bauda dvelkiančius nuotykius. 

O   jų mudviem pasitaikydavo. Pajūryje jis sumanė apuostyti kažkokios nuėjusios maudytis damos šiaudinę skrybėlę. Moteris šaukdama, rėkdama puolė prie smėlyne paliktų rūbų, rodėsi, kad ją veja dvylika Nesių. Telefonu įamžino Lapsių ir pranešė kam reikia.

Kitą kartą šuo pajuto draugiškus jausmus linksmam sušilusiam piliečiui. Užkėlė letenas ant jo pečių ir prie pat jo nosies prikišo  snukį su iššieptais dantimis, grimasa priminė man šypseną, o aukai aštrų pjūklą. Po tokio draugiško mosto žmogelis grįžo namo šlapias, bet ne vien nuo prakaito.

Vieną vakarą Lapsiui  kažkuo prasikalto benamis Kudlius. Parbloškė jį ant žemės, suleido dantis, pasirodė kraujas. Kol atskyriau šunis gerokai privargau. Paaiškėjo, kad  Kudlius sveikas sveikutėlis, o Lapsį teko vežti pas veterinarą atplėšto nosies gabalo prisiūti. Kudlių išgelbėjo susivėlę purvo prisigėrę, neperkandami gaurai.

Jei aš  būčiau pašaukęs Lapsių, gal jis būtų atbėgęs. Bet būtų išgirdusi ir tetulė Marta ir jos dukterėčia Martina ir Broniaus ožys Šmulis ir… Po kaimą pasklistų kalbos, kad nebėra nė vienos sodybos, nenukentėjusios nuo Lapsio. Todėl tyliai ėjau ta kryptimi, kur nurūko ir dingo šuo. Priėjau samanomis apžėlusius kažkokios sodybos pamatus.  Vienur, kitur dar žydėjo krokai, kvepėjo ievomis. Kiek atokiau nuo griuvėsių stovėjo kryžius, ąžuolinis, su saulės spinduliais, žalčiukais ir nukryžiuotuoju. Ant jo gerokai nublukęs užrašas Mildos nuviliotajam. Kokia tikėjimų santarvė. Atsisėdau ant pamato akmenų pailsėti.

Staiga iš vakaro rūko pasirodė raudonai apsirengusi moteris. Man pasidarė nejauku. Moteris pastebėjo mane po keleto minučių. Ji sukliko nesavu balsu ir tekina nubėgo. Dar kelias minutes pasėdėjau, išgirdau nežmonišką Lapsio lojimą ir nuėjau ta kryptimi.  Kaimynų kieme iš jo kalės būdos kyšojo Lapsio galva. Aros akys spindėjo būdos gilumoje. Jei būčiau atėjęs truputį anksčiau, būčiau pamatęs laimingą, nuo pavasario žiedų pakvaišusią porą.

 Deja, laimė linkusi stabtelėti tik trumpam. Aros šeimininkas su baisiu geležiniu strypu bandė išbaidyti Lapsį iš būdos. (Didysis kaimo žmogaus instinktas –svetimas gyvūnas sukelia neapykantos šuorą). Šuo, matydamas siaubūną prie būdos angos, blaškėsi, nežinodamas, kaip pasprukti ir nepatekti užpuolikui į rankas. Išgelbėjau šunį, parėjome namo. Mano teta Marytė jau žinojo, po kaimą pasklidusią naujieną: Našlė Klementina, slėpdamasi nuo vaikų griuvėsiuose susitikinėjo su našliu Rapolu. Iš užuominų telefono žinutėse ji galėjo tikėtis, kad svaigią gegužės naktį jis pasipirš jai. O  paskui lauks sužadėtuvių kelionė valtimi. Kupina džiaugsmo širdimi skubėjo prie griuvėsių. Tik staiga iš ten išlenda vaiduoklis…

Hm,- pasakiau, – gal ji nufotografavo … Labai norėčiau pamatyti.

— Oi, vaikeli, ten Mildos paviliotasis… Už tave pusmetriu aukštesnis, ilgom rankom, ilgais pirštais, o nagai nageliai. Mokėsi vienoje klasėje su mano pussesere. Jau penktoje klasėje mergelėms ramybės nedavė: tai  už kasos timptels, tai įgnybs ar koją pakiš. O mano pusseserės, rodos, nematė. Baigė dešimt klasių, šventė išleistuves. Tik visai netikėtai ima ir pakviečia šokti. Pusseserė prisiminusi visas skriaudas, takšt, ir atsisako šokti. Išleistuvininkai buvo pakaušę – kas tais laikais nenusidėdavo…

— Lauk fakelo,- tik pasakė ir žengė į naktį. Nuėjo iki senosios Valės sodybos, rado kažko, kas yra pilama į žoliapjovę. Brūkštelėjo degtuką. Tik sustugęs iš skausmo suprato, ką pasidaręs. Numetė degantį švarką, puolė į kūdrą. O degi bjaurybė vandens nebijo. Subėgo žmonės, iškvietė ir gaisrinę, ir daktarus. Keturias dienas dar ligoninėje išsikankino. Ketvirtosios dienos naktį prisisapnavo jam Deivė Milda, pasipuošusi gėlių vainiku. Rankas ištiesė ir išsivedė bernioką. Mergė liko viena.

— Iki pat šiol, grįždami iš gegužinės, jauni žmonės mato Paviliotojo vaiduoklį.

— Tiesa, senosios Valės sodyba sudegė. Niekas ten net žemės neperka, nenori su vaiduokliu.