Savanorystės grožis

Kai prieš dešimtmetį atėjau į Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijos „Caritą“, nemaniau, kad tada menkas prisilietimas prie skurdo mano gyvenimą pakeis taip radikaliai visam likusiam gyvenimui.

Šiandien esu dėkingas savanoriškai veiklai, kad mano akmeninę širdį pakeitė žmogiška, kad mane išmokė pasilenkti su meile prie nors ir nešvaraus žmogaus gyvenimo ir su meile mazgoti tą purvą, kuris daugeliui yra koktus.

Per dešimt metų, kai esu savanoris, mano širdis, mano rankos, mano protas, kuris buvo perkeistas, prisidėjo prie šių veiklų: „Carito“, Maisto banko, „Vilties bėgimo“, Motinos Teresės seserų iniciatyvų, pagalbos su benamiais, „New femily“, vaikų stovyklų, „Žaliojo biuro“, vaikų ir nakvynės namų, socialinių paslaugų centro, kovos su prekyba žmonėmis, savanoriškos veiklos skatinimo paskaitomis, Jaunimo dienų, Dainų šventės, vienišų senolių lankymo…

Visa tai ir dar daugiau – mano gyvenimo mokykla, kurioje esu iki šiol. Savanoriai gražūs žmonės, nes mūsų širdys yra perkeistos, mūsų širdys kasdien mokosi pasilenkti, girdėti, būti arti, o tai nėra lengvas kelias, bet man – tai geriausia veikla, kurioje atradau save visam gyvenimui.

Savanorystė lai būna atrastas perlas kiekvienam iš mūsų, nes mano gyvenimas dabar net niūriausią dieną tapo kupinas pilnatvės.

Mindaugas Jonušas